Toleruoti šiandien yra pernelyg paprasta

Po išpuolio prieš „Charlie Hebdo“ Gediminas Kajėnas kelia sudėtingus klausimus  rengdamas publikaciją www.bernardinai.lt. Bandau atsakyti:

Turite ilgametę žurnalistinę patirtį, tad įdomu būtų sužinoti, kaip Jūs suprantate žodžio laisvę.

Mūsų įstatymai gina žodžio laisvę. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika liudija, kad iš esmės ginama žmogaus teisė būti iškrypusiam ir įsivaizduoti pasaulį taip, kaip tik nori. Ši teisė žmogui beveik suteikia galimybę apie bet ką pateikti pačią ligočiausią fantaziją. Atsparia šmeižto bylai kalba žmogus gali pradėti „Aš įsivaizduoju…“ ir toliau žodžiais piešti baisiausią košmarą apie realius asmenis bei reiškinius. Teisės į žodžio laisvę gynimas neįmanomas be kitų iškrypusios vaizduotės gynimo.

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Jei mano žodžio laisvė veikia kitus žmones – jie gali norėti atsiskaityti. Kai dirbau „Transparency International“ pastebėjau, kad mūsų Berlyno skyrius turėjo praktiką prieš pateikiant visuomenei bet kurią svarbią žinią duoti raštą paskaityti Londono advokatų kontorai, kuri įvertindavo, ar žinia išdėstyta atsparia bylinėjimuisi kalba. Nesvarbu, ką sakai, svarbu, kaip sakai. Vis dar daug žmonių nežino, kas yra šmeižto bylai atspari kalba ir laikraščio gudrų užrašą „Pavardenio nuomone, vakar galėjo įvykti…“ perskaito „Vakar tai įvyko…“. Nors žiniasklaidos raštingumas ir auga, tačiau ne visada atskiriame žongliruotojus prasmėmis nuo tų, kurie bando pasakyti tiesą.

Pažvelgus į nesenus įvykius Paryžiuje, galime sakyti, kad satyra yra saviraiškos laisvės priešaky. Juk satyros (lot. satira – mišinys, kratinys) tikslas ir yra paveikti žmogų deformuojant realius reiškinius. Ir jei jau tas išjuoktasis supyksta, vadinasi, satyra jį paveikė – tikslas pasiektas. Tačiau ką daryti, jei supykęs žmogus nesusivaldo, nesupranta, kad aš turiu teisę į savo kraštutinę nuomonę, kas politkorektiškai vadinama „žodžio laisve“, ir tą pyktį ant manęs išlieja „ne civilizuotais būdais“? Jei mano veiksmai išprovokuoja kito žmogaus įniršį, ar aš esu atsakingas už jo reakciją? Jei taip, tai kiek ir kaip atsakingas?

Charlie Hebdo“ tragedija iškėlė daug klausimų ne tik apie Europos multikultūriškumą, bet ir apie žiniasklaidos atsakomybę. Ar žodžio, spaudos laisvė, yra nekvestionuojama vertybė?

Gal verčiau reikėtų kalbėti apie žodžio laisvės ir atsakomybės suderinimą. Berods, Viktoras Franklis yra pasakęs – kaip prie Amerikos krantų yra Laisvės statula, lygiai tokio pat dydžio turėtų būti ir Atsakomybės statula kažkur prie Europos – tuomet būtų harmonija… Laisvė išties yra labai didelė vertybė, tačiau nepriklausomybė nėra tokia svarbi kaip tarpusavio priklausomybė. Mes, žmonės, veikiame kaip grupė, bendruomenė. Turime išmokti būti tarpusavyje priklausomi, o tam reikia laisvę derinti su atsakomybe.

Po įvykių Paryžiuje prasidėjusios diskusijos man kelia vieną klausimą – į kurią pusę – gerąją ar blogąją – viskas dabar krypsta? Nežinau, kokie tyrimai turėtų tai parodyti. Pavyzdžiui, girdėjau, kad viso pasaulio šalių korupcijos suvokimo indeksus suvedę į vieną indeksą ir pasižiūrėję į jį pamečiui pamatytume, kad jis… negerėja. Neseniai „The Guardian“ skaičiau, kad 1 proc. pasaulio turtingųjų žmonių dabar priklauso turto dar daugiau nei anksčiau – remiantis „Oxfam“ atliktu tyrimu, jei dabartinės tendencijos ir toliau išliks iki 2016 metų, tuomet vienam procentui turtingiausių pasaulio žmonių priklausys daugiau turto nei likusiai daliai pasaulio populiacijos. O kaip tuomet su mąstymu, kad visi mes esame tarpusavyje susiję? Ar jis stiprėja? O kaip tuomet su atsakingo žodžio laisvės vartojimu? Ar jo daugiau, ar mažiau? Kaip pamatuoti, kiek žmonės kasdien būna papiktinti kitų nuomonės apie jį patį, jo pasaulėžiūrą? Jei pasipiktinimo daugėja, tai kaip didinti atsakomybę?

Pavyzdžiui, mano mama žino, kad aš esu dzenbudistas. Sykį ji skambina susirūpinusi ir sako: „Ar girdėjai, pas ponią Miliūtę pokalbių laidos dalyviai premjero Butkevičiaus prastą ekonominę politiką vadina dzenbudizmu.“ Mane tas nuoširdžiai pralinksmino, bet mano mamai tai pasirodė labai įtartina… „Charlie Hebdo“ atveju kažkam žurnalistų požiūris apskritai nepasirodė linksmas.

Po išpuolio prieš prancūzų leidinį skirtingas pozicijas išreiškė popiežius Pranciškus bei Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas. Popiežius teigė, kad negalima tyčiotis iš tikėjimo lygiai taip pat, kaip negalima ir žudyti. Tuo tarpu D. Cameronas paprieštaravo tokiai popiežiaus nuomonei pareiškęs, kad laisvoje visuomenėje egzistuoja teisė įžeidinėti religinius kito žmogaus jausmus. Tad, Jūsų manymu, kur slypi riba tarpo žodžio laisvės ir nepagarbos kitam žmogui, jo įsitikinimams?

Laisvė ir atsakomybė yra dvi tos pačios monetos pusės. Mes mokome kitus: „Taip, užgauliok, kiek tik nori, tik nešaudyk ir nesprogdink.“ Bet kitam neatrodo, jog žudyti yra kažkas neadekvačiai siaubingo – jo įžeidimas jam atrodo ne menkesnė skriauda. Įdomu, kad, pavyzdžiui, žydų rabinai įžeidimą žodžiu prilygina Dievo įsakymo „Nežudyk“ nepaisymui. Jiems atrodo, kad užgauliodamas žudai asmens reputaciją, o tai neatsiejama nuo asmens. Beje, ir kinų kultūroje vieša asmens kritika suvokiama kaip žiaurus dalykas. Ir Lietuvoje esu sutikęs ne vieną žmogų, kuriam jo orumas ir garbė buvo daug svarbesni, ir tam jis skirdavo žymiai daugiau savo laiko nei puoselėti savo kūno sveikatą.

„Charlie Hebdo“ ir apskritai vakarietiškos žodžio laisvės samprata diktuoja tokį požiūrį: asmenį žudyti galima, bet kūno – ne, jei įsižeidei dėl kažkieno nuomonės apie tave – eik į pokalbių laidą arba pas psichologą… Palyginkime kruviną teroristų reakciją į pašaipą su, pavyzdžiui, personalo valdymo specialistų rekomenduojamu teisingu grįžtamuoju ryšiu į kolegos klaidą. Idealiu atveju viskas turėtų atrodyti maždaug taip:

1. Blogai pasielgusio žmogaus reikia klausti: kas iš to, ką jis padarė, buvo gero, kas patiko?

2. Vėliau atsargiai reikia paklausti: ką jis darytų kitaip? (Būna, žmogus ir pats supranta, kad pasielgė blogai, – tada jau nesunku pasakyti, ką reikėtų daryti kitaip.)

3. Jei žmogus nesupranta, kad padarė blogai, jo prašoma pripažinti, kad grįžtamasis ryšys, kad ir koks jis būtų, yra geras dalykas;

4. Tuomet pabrėždami savo subjektyvumą žmogui pasakome apie konkrečius veiksmus, kurie padaryti kitaip galėjo būti geresni.

5. Suteikę grįžtamąjį ryšį prašome žmogaus pripažinti, kad tai padeda žmogui keistis.

Tokia yra grįžtamojo ryšio teorija pagal vadovėlį, bet nei „Islamo valstybės“ kovotojai, nei dauguma Vakarų žurnalistų taip nepateikia kitiems savo kritikos. Vieni žudo, kiti – tyčiojasi.

Z. Baumanas viename interviu po šių įvykių pasakė: „Šiandien mes toleruojame Kitą, bet iš esmės nesidomime juo, nebandome suprasti ir įvertinti jo vertybių, todėl nesąmoningai darome tai, kas žeidžia Kitą, niekina tai, kas jam šventa.“ Ar dera demokratinės visuomenės skatinama tolerancija, kaip vienas aukščiausių laisvos visuomenės bruožų, demokratijos pagrindas su tyčiojimusi ir užgauliojimu Kito, kitokio žmogaus, nesvarbu ar dėl jo rasės, tautybės, tikėjimo, lytinės orientacijos?

Išties toleravimas ir Kito priėmimas yra du skirtingi dalykai. Tolerancija šiandien pernelyg paprasta. Tolerancijos šiandien jau nebeužtenka. Toleravimas reiškia maždaug štai ką: matau, kad tu atrodai ir elgiesi nesuprantamai, bet… nieko tau nesakysiu. Tolerancijos anaiptol nepakanka kuriant santykius, – to tiesiog negana. Nei visaverčiams tarpusavio santykiams, nei visavertei demokratijai.

Privalome žengti dar vieną žingsnį – vertinti skirtumus ir nuoširdžiai bandyti suprasti Kitą. Kai realiai bandai suprasti Kitą, nuoširdžiai jo klausai, – pats tampi pažeidžiamas, nes leidi jam save paveikti… O tai jau yra labai daug. Gaila, kad tai per mažai praktikuojame.

Tai, apie ką Jūs kalbate, – dialogo pradžia.

Kol aš nuoširdžiai nesidomiu Kito kitoniškumu, kol nereflektuoju to, neklausiu, kodėl tu kitoks, tol nėra ir dialogo. Mano mėgstama menininkė Laurie Anderson taikliai pasakė, kad visi mes suvokiame tik dviem lygmenimis. Pirma, yra mikro lygmuo, kuriame matome, ką sako ir jaučia mūsų draugai, šeima, kolegos. Antra, yra makro lygmuo, apie kurį man pasakoja internetas, rodo televizija, tačiau aš nieko nežinau, kas vyksta tarp šių dviejų lygmenų. Ką mes žinome apie žmones, gyvenančius mano mieste ir rajone? Keista, bet paslaptingiausias tikrovės lygmuo mums yra tas, kuriame realiai ir turėtume veikti keisdami savo bendruomenes.

„Toleruoti“ gal ir išmokome, bet dar trūksta papildomo žingsnio aktyviai kitų asmenų požiūrių paieškai ir sąveikai su jais.

Bet juk tokie santykiai yra „pavojingas“ dalykas, nes, kaip Jūs ir pasakėte, atsiverdamas Kitam tampi pažeidžiamas.

Atidus protas – tai nuostata, kurios dėka žmogus nuolatos stebisi tuo, kas aplink jį vyksta. Beje, Vydūnas tvirtino, kad turime išmokti nepaliauti stebėtis. Mes dažnai esame linkę kvailinti save „žinojimo“ iliuzija, turėti mėgstamą nuomonę, mums aišku, kas yra mūsų priešas ir kas – draugas. Lygiai taip pat elgiamės kurdami santykius. Dažnai mes nenorime būti pažeidžiami ir nenorime, kad kas nors keistų mūsų požiūrį. Apskritai be pasididžiavimo pripažinti, kad kažko nežinai ir nesupranti, reikia didelės drąsos. Nuduoti, kad žinai, yra žymiai saugiau.

Šiandienėje visuomenėje žiniasklaida neabejotinai formuoja nuomonę, todėl jos galia yra ypač didelė. Kaip įmanoma suderinti šiandien taip supriešintas pozicijas „Je suis Charlie“ ir „Je suis muslim“. Koks, Jūsų manymu, turėtų būti vidurio kelias?

„Charlie Hebdo“ užėmė radikalią poziciją, todėl tik laiko klausimas buvo, kada tame kelyje pasitaikys kita radikali priešinga jėga. Šios dvi jėgos susitiko, įvyko konfliktas, nusinešęs žmonių gyvybes. Ir tai dar ne pabaiga.

Trečioji alternatyva – ne mano ir ne tavo kelias, bet trečiasis kelias, geresnis už mano ir už tavo pasiūlymą – yra vienintelė galimybė šiandienėje situacijoje. Visų pirma reikia nebijoti vertinti skirtumus. Antras žingsnis – ieškoti supratimo ir vėliau – sutarimo. Užburtas konfrontacijos ratas, iš kurio mums niekaip nepavyksta išeiti, remiasi atviru ar slaptu tikėjimu: „aš vis vien laimėsiu“. Tuo tarpu vidurio keliui reikia ne tik noro, bet ir tam tikrų įgūdžių ir pastangų – įsiklausymo, kantrybės ir kūrybiškumo.

Ir sunkiausia – pripažinti, kad gali klysti. Man giliai įstrigo Georgo Soroso požiūris, kurį jis vadina „refleksiškumu“ – tai nuolatinis savo klaidos ieškojimas. Jis nemažai pinigų yra skyręs moderniam menui, nors, kaip girdėjau, pats prisipažino, jog nesupranta to meno. Tačiau jis neatmeta galimybės, kad yra neteisus, o žinodamas, jog yra daug žmonių, kuriems modernus menas patinka, jis yra pasirengęs jį remti… Man tai yra labai gilus mąstymas. Juk mes dažniausiai savo nuomonę sutapatiname su savimi pačiu, vadinasi, jos atsisakymas – tolygus savęs išdavystei…

Amerikiečių psichologijos tėvu vadinamas Williamas James’as yra pasakęs, kad gebėjimas susigrąžinti prie mums svarbaus klausimo mūsų nuolat klajojantį dėmesį yra svarbiausias asmens išsilavinimo uždavinys. Tai yra nuolat puoselėti pradinuko protą – „o kas čia vyksta?“ – žvelgiant į kiekvieną šiuolaikinės visuomenės situaciją. Beje, nepertraukiamas dėmesys, kurį šiandien žmogus geba skirti kitam žmogui, yra vos 8 sekundės, o prieš keletą metų dar buvo 12 sekundžių. Vadinasi, kai vienas žmogus kitam sako: „Žinai, aš galvoju apie mūsų santykius ir jie man atrodo…“, kitas toliau jau nebegirdi, nes ima galvoti: „Įdomu, kas šiandien bus pietums?“ Tad kol vienas žmogus kalba, kito galvoje – gal 20–80 tūkst. minčių per dieną laksto… Ir ką mes girdime? Ką mes suprantame? Kokią galų gale nuomonę apie kitus, apie pasaulį susidarome? Nebėra saugių nuomonių…

Net ir tokioje situacijoje Jūs sakote, kad tai geriausia išeitis?

O ką daugiau galima pasiūlyti? Įžeidinėti? Šaudyti? Žinoma, kai kam tai atrodo „logiška“ ir „teisinga“, bet ar mes visi nesame atsakingi už išeitis iš to dviejų alternatyvų užburto rato paieškas?

Paskelbta Rytis.

Comments are closed.