Pilietinę galia bematuojant

Šiandien daug kalbama apie pilietinę visuomenę ir jos svarbą demokratiniam šalies augimui. Kaip Jūs apibūdintumėte pilietinę galią Lietuvoje?

Mano akimis, šiandien žmonės jaučia, kad gali padaryti daugiau, ir jų veiksmai gali kai ką keisti. Pastaruosius septynerius metus atidžiau seku personalo valdymo aktualijas. Šeima ir darbovietė yra tos vietos, kur žmogus realiai gali ką nors keisti. Tad žvelgdamas į organizacijų veiklą šiandien matau daug optimistinių ženklų. Pažangiausios organizacijos supranta, kad tik įgalinti bei laimingi darbuotojai gali kurti pokyčius, ir joms svarbu visaip padėti jiems jaustis padėties šeimininkais.

Pavyzdžiui, aukštai vertinamo darbdavio, bendrovės „Adform Lietuva“, susirinkimuose patys darbuotojai kelia klausimus, apie kuriuos nori kalbėti. Ten jų vadovas tik plaka ir pilsto jiems kokteilius plačiai šypsodamasis. Šie darbuotojai balsavimu nutarė sutvarkyti ir pagražinti Neries krantinę šalia Verslo trikampio, kur įsikūrusi jų kontora ir kur jie dažnai eina pietauti. Sumanymui įgyvendinti gavo pinigų. Sutvarkė aplinką, įrengė suoliukus, – o geranoriškas grafičių piešėjas estetiškai išmargino sieną. Tai puikus pavyzdys, kaip veiklūs žmonės imasi realių pokyčių už ir savo biuro ribų.

Pasak Noamo Chomsky, galiai ir pinigams vis labiau koncentruojantis vienose rankose, pagrindinis iššūkis didelėms ir mažoms organizacijoms šiandien – būti atskaitingesnėms ir labiau vairuojamoms „iš apačios“. Lietuvoje efektyvios verslo organizacijos išugdo ir proaktyvius piliečius bei pilietes.

Tačiau susidaro įspūdis, kad realus pilietinis veiksmas, kuris išeitų už asmeninės žmogaus teritorijos ribų, šiandien pasitaiko ne taip jau ir dažnai.

Štai praėjusiuose savivaldos rinkimuose beveik visi kandidatai į Vilniaus merus, kurių rinkimų agitaciją mačiau ar girdėjau, prisistato kaip džinai – visų problemų sprendėjai – „išrink mane ir aš padarysiu tvarką“.

Alternatyva „merui džinui“ – meras, leidžiantis veikti visuomenei, skatinantis įsitraukti į seniūnijų veiklą, miesto biudžeto kūrimą, kai pati bendruomenė nusprendžia, ar reikia daugiau pinigų keliams, mokyklai ar darželiui. Mums reikia merų, kurie siektų leisti bendruomenei pavaldyti pačioms per dalyvaujamuosius biudžetus, kai piliečiai patys nusprendžia, ko jiems reikia.

Turbūt viena opiausių problemų šiandien – tarpusavio santykiai, kurie trūkinėja ne tik platesnėje erdvėje, bet net ir artimiausioje aplinkoje – šeimoje, tarp kaimynų. Tad kokia gali būti bendra veikla tarp visiškai nepažįstamų žmonių?

Viena iš Afrikos genčių sveikinasi žodžiu „Sawubona“ – „Aš matau tave“, o atsakoma – „Aš esu čia“. Juk jei kitas žmogus mane mato, vadinasi, aš esu čia, kur jis mane ir mato. Tai puiki santykio pradžia – susivokti esant vienam kito matomiems ir esantiems čia. Tad sveikinimasis, akių kontaktas yra pradžių pradžia, be kurios neįmanomas bendras veikimas. Maži dialogai apie šunis, orus, darbus, prakiurusį lietvamzdį – tai taip pat jau labai daug. Tik iš santykio gali gimti dialogas, kurio metu gali pažinti kitą žmogų. Ir tik pažinus, galima rasti bendrų sąlyčio taškų, kurie įgalina drauge veikti. Pavyzdžiui, su kaimynu iš ketvirto aukšto tik po kokių dešimties metų atradome bendrą pomėgį – dviračius, tad mes jau turime apie ką pasikalbėti. Ta proga jis man padovanojo peiliuką, skirtą įvairioms dviratininkų problemoms spręsti, aš savo ruožtu – raktą susidėvėjusiai grandinei matuoti. Tikiu, mes jau galime pradėti kalbėtis apie laiptinės remontą…

Nors demokratinė sistema kaip tik labai tinkama pilietiškai veikti, tačiau kita medalio pusė – soti ir savimi patenkinta visuomenė, kuri rūpinasi asmeniniais individo poreikiais, todėl individo laimė yra vertinama aukščiau bendruomenės laimės.

Taip, dominuojantis leitmotyvas šiandien – mėgavimasis gyvenimu. Tačiau kiek to mėgavimosi reikia? Viktoro Pelevino apsakyme „Fokus grupė“ rašoma apie žmones, patekusius į rojaus prieangį, kur Švytinti Būtybė jiems leidžia pasirinkti, koks bus jų amžinas kaifas. Ir būtent tai šiai grupei žmonių yra didžiausia problema – koks turi būti tas kaifas? Ar gali būti toks kaifas, kuris būtų nuolat modifikuojamas ir atnaujinamas atsižvelgiant į to kaifo naudotojo geriausių patirčių praktiką?.. Žmogaus protas, siekiantis vien tik malonumo, tai gali tęsti iki begalybės, jam norisi kaskart vis geriau. Tačiau mes esame visi priklausomi vienas nuo kito, ir jei kito žmogaus interesai kertasi su tavo paties, jei tai trukdo pasiekti tą didesnį kaifą, kas tuomet?

Rūpinimasis vien savo gerove veda į aklavietę. Gaila, bet toks požiūris šiandien yra dominuojantis. Net ir bičiulystės, socialinių ryšių galima ieškoti siekiant naudos. Pavyzdžiui, pardavėja yra draugiška, visada pasisveikina, palinki gero vakaro, yra maloni ir visada šypsosi. Bet ji turi interesą parduoti. O kaip kurti santykius, kai nėra aiškaus intereso? Kaip užmegzti ir palaikyti santykį su kitu, kitokiu?

Kas labiausiai džiugina dabarties Lietuvoje?

Augantis žmonių supratimas, kad viskas priklauso nuo jų pačių. Daugelį metų fasilituodamas verslo efektyvumui skirtus renginius galiu liudyti stiprėjantį verslo bendruomenės smalsumą ir atvirumą informuotam nuomonės pokyčiui. Mano akimis, per dvidešimt penkerius Nepriklausomybės metus žmonės išmoko labiau vertinti save keičiančią ir perkuriančią asmenybę. Remdamasis besteselerio „Mindset: The New Psychology of Sucess“ autore Carol S. Dweck, sakyčiau: populiarėja augimo mąstysena.

Psichologė C. S. Dweck žmonių mąstysenas klasifikuoja į sustabarėjusią (fixed mindset) ir augimo (growth mindset). Sustabarėjusios mąstysenos atstovai tiki, kad jų gebėjimai yra lyg iškalti akmenyje. Jie turi fiksuotą gerųjų charakterio savybių kiekį ir nekintančius protinius pajėgumus. Kiekvienoje situacijoje juos kamuoja klausimai: „Ar aš susimausiu, ar laimėsiu? Ar atrodysiu protingai? Priims mane ar atmes?“

Tuo tarpu augimo mąstysenos žmonės gyvena įsitikinimu, kad visas savo savybes jie patys nuolat kultivuoja. Jie tiki, jog asmens tikrasis potencialas yra neatskleista paslaptis ir kad neįmanoma nuspėti, ką galima pasiekti per daugelį metų atkakliai stengiantis, treniruojantis ir praktikuojant. Kai sustabarėjusios mąstysenos žmonės ieško idealaus partnerio, kuris užkeltų juos ant pjedestalo, leistų jaustis tobuliems ir garbintų juos, augimo mąstysenos žmonės ieško partnerių, kurie matytų jų klaidas ir padėtų jas taisyti, mestų iššūkį tapti geresniu asmeniu, drąsintų mokytis naujų dalykų.

Keičiasi net tokia apleista ir kuriai labiausiai reikia pagalbos šalyje profesinė bendruomenė kaip mokytojos. Štai Loreta Šernienė, Prienų rajono Stakliškių gimnazijos vadovė, pasakoja nuostabią istoriją, kaip jos mokytojos atsivėrė ugdyti kūrybiškumą. Jos pasikvietė„Kūrybinių partnerysčių“programos ekspertų ir išdrįso nebelaikyti savęs visažinėmis. Pabandžiusios klysti ir mokytis iš savo klaidų, mokytojos sugebėjo atverti ir savo mokinius – jie ėmė labiau domėtis pamokomis.

Kokie žingsniai, Jūsų įsitikinimu, šiandien turi būti žengti pirmiausia, kuriant teisingesnę valstybę?

Tokie, kokius žada, pavyzdžiui, Vilniaus meru išrinktas Remigijus Šimašius: leisti žmonėms patiems rodyti iniciatyvą keisti savo gyvenimą. Bet pažadas bus ištesėtas, kai susigriebsime, kad aktyviai dalyvaujame priimant kiekvieną svarbesnį savo bendruomenės sprendimą – nuo medžių genėjimo kieme iki miesto valdomos orų linijų bendrovės steigimo.

Garsus besimokančių organizacijų ekspertas Peteris Senge lyderystę apibūdina kaip „bendruomenės gebėjimą nulemti savo ateitį“.Lyderis apibrėžime tyčia neminimas, nes mes pavargome nuo lyderių susireikšminimo ir pasakų, „kaip jie rūpinasi“ miestu ar šalimi. Tik aktyvios pastangos įtraukti žmones į sprendimų priėmimą gali sukurti teisingą lyderystę ir teisingą valstybę. Kol piliečiai savo dalyvavimą seniūnijos, miesto ar šalies gyvenime suvokia tik kaip mero ryšių su visuomene tarnybos ar žiniasklaidos pranešimų sekimą, tol jie norės „teisingesnės valstybės“.

Tokius pokyčius jau daugelį metų įgyvendina Siesikų gimnazijos direktorius Vaidotas Kalinas. Pavyzdžiui, 2013 m. jis leido moksleiviams nuspręsti, kaip panaudoti net 30000 litų iš mokyklos biudžeto. Mokinių pasiūlymams buvo pritarta. Mokiniai gavo suolelius kiekviename aukšte, kompiuterinių technologijų ir sporto inventoriaus, kokio norėjo. Įdomiausia, kad moksleiviai norėjo stebėjimo kamerų pirmajame gimnazijos aukšte. Nors gimnazijos direktorius nepritarė šiam pageidavimui – jis pakluso bendruomenės valiai ir sprendimą įgyvendino. Ponas Kalinas stebisi, kad kiti stebisi tokia jo vykdoma „dalyvaujamojo biudžeto“ praktika.

Ar galite pasakyti, kad turite žmonių, kurie Jums yra autoritetai? Jei taip, tai ko iš jų stengiatės išmokti pirmiausia?

Labai daug žmonių man yra autoritetai. Kadangi mano kaip konsultanto darbas leidžia pamatyti daug jų, – galiu sakyti, kad randu bent keletą naujų autoritetų kiekvieną savaitę. Vieni moko proaktyvumo, antri – puoselėti viziją, treti – pirmiausia daryti svarbiausius dalykus. Ketvirti – mąstymo „laimėkime drauge“. Penkti – empatiško bendravimo. Šešti – gebėjimo rasti trečiąją alternatyvą. Septinti – nuolatinio atsinaujinimo.

Kas Jus patį įkvepia kasdien tęsti tai, ką darote?

Klientės ir klientai. Nėra didesnio įkvėpimo, kai žmonės, dėl kurių stengiesi gerai atlikti savo darbą, vertina pasiektą rezultatą. „Ačiū“ yra ne tik vienas gražiausių lietuviškų žodžių, bet ir vienas stipriausių.

Ypač smagu stebėti pamatuojamą kultūros pokytį, kai organizacijos efektyvumas matuojamas apklausomis, darbuotojai įsipareigoja keisti savo veiksmus, juos keičia, o vėl pamatavus – matyti pokytį į gerąją pusę.  Dažniausiai verslo mokymų paslaugas renkasi organizacijos su augimo mąstysena. Jos yra reiklios bei nuoširdžiai susidomėjusius realiais pokyčiais. Tas jų užsidegimas tobulėti taip pat yra nepaprastai stiprus postūmis. Vien buvimas šalia noru tobulėti degančių žmonių įkvepia labai ilgam.

Kalbino Gediminas Kajėnas

 

Paskelbta Rytis.

Comments are closed.